Klubo istorija

Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo pradžios 1579m. prasideda kūno kultūros, sporto bei turizmo istorija. Jau tuomet minima, jog studentai gali išeiti pasivaikščioti gryname ore per ilgąsias pertraukas, leidžiamos turistinės kelionės poilsio dienomis. Organizuota universiteto turizmo era prasideda 1948 – 1949m., praėjus beveik keturiems šimtams metų po Universiteto įsteigimo. Oficialia klubo pradžia galima laikyti 1958m. kovo 21d., kada įvyko steigiamasis susirinkimas. Iš pradžių klubas vadinosi tiesiog Universiteto turistų klubu (UTK), kadangi tuometinei vadovybei žygeivių vardas atrodė įtartinas. Tų pačių metų balandžio 19 - 20 dienomis UTK suorganizavo aukštųjų mokyklų sąskrydį. Tokie sąskrydžiai tapo kasmetiniai. Laikui bėgant susiformavo daug tradicinių žygių. Kelionių išsiilgę studentai nedalyvaudavo sovietinių švenčių paraduose, už tai ne kartą buvo peikiami. Tas kelias papildomas laisvas dienas išnaudodavo gegužės ir lapkričio daugiadieniams žygiams. 1959 – 1960m. universiteto auklėtinių iniciatyva buvo sukurtas ir įdiegtas lietuviškas autostopas, labai palengvinęs turistines keliones. UTK propagavo ir organizavo trijų tipų keliones: gamtosaugines, kraštotyros ir vadinamąsias „Tėvų šlovės keliais“. Pastarosios kelionės buvo duoklė tuometinei valdžiai. Paslapčia nuo valdžios buvo švenčiamos senosios lietuvių šventės: Rasos ant Kernavės piliakalnių, Vėlinių naktys prie pilkapių, Užgavėnės, lietuviškų dainų ir žaidimų vakarai prie laužo. 1970m. buvo plačiai diskutuojama apie pramoginį turizmą ir būtinybę nuo jo atsiriboti, plečiant naująją žygeivių veiklą kaip turtingesnę ir prasmingesnę keliavimo formą. Kasmet vykdavo ir grynai sportiniai, kategoriniai žygiai. Jiems buvo pasirenkami Chibinai, Poliarinis Uralas, Altajus, Sajanai, Kaukazas, Tian Šanis ar net Kamčiatka. Už sudėtingus žygius kasmet keletas grupių laimėdavo prizines vietas kalnų kalionių čempionatuose.

1990 - 1991m. prasidėję įvykiai Lietuvoje, kova dėl nepriklausomybės paveikė ir žygeivių klubą. Pasikeitus situacijai nenumaldomą norą būti patriotu jau buvo galima reikšti ne tik vaikščiojant su kuprine po piliakalnius, miškus ir kaimus. Atsirado kita saviraiškos galimybė – politikavimas. Klubo veikla smarkiai prigeso. Pustuščiai klubo masiniai renginiai ir labai mažas naujokų skaičius buvo suprantamas kaip „šiuolaikinio jaunimo“ apatija, tingumas ar net blogumas. Tačiau vėliau šios mintys praėjo. Žmonės, kuriems kelionės buvo šventas reikalas, nė kiek nepasikeitė – keliavo kaip ir anksčiau. Masiškumo tuomet nebuvo. Keliavo žmonių rateliai, susibūrę aplink atskirų fakultetų lyderius – vadus. Ten, kur tokių lyderių nebuvo, apie keliones kalbėta retai. Praėjus nuosmukio laikotarpiui, klubas, šiek tiek pasikeitęs, tačiau išlaikęs savo esmę, toliau sėkmingai gyvuoja. 1997m. VU sporto salėje Saulėtekyje pradėta statyti ir užbaigta sienelė, skirta laipiojimui per treniruotes. Tais pačiais metais pagaliau baigti klubo registracijos savivaldybėje formalumai ir VUŽK nuo 1997 –ųjų gegužės mėnesio egzistuoja kaip oficiali ne pelno siekianti visuomeninė organizacija.

Dabar, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo oficialaus klubo įkūrimo, jau nusistovėjo klubo tarybos rinkimo tradicija, VUŽK turi savo patalpas, laipiojimo sienelę, tačiau svarbiausia – yra žmonės, kurie užsikrėtė žygeiviška dvasia, trokšta kuo daugiau pamatyti, patirti ir pasiekti ir leidžia laiką aktyviai keliaudami bei sportuodami. Kasmet į VUŽK ateina pirmakursiai, kuriuos priima, pakrikštija ir kuriais rūpinasi vyresnieji klubiečiai. Atmosfera keliaujant suartina žmones ir dažnai jie tampa grupe draugų. Taip buvo klubo pradžioje, taip yra dabar, taip bus ir ateityje.